J. Gusarovienė: džiaugiuosi, kad nepabijojau kardinaliai pakeisti savo gyvenimo

Straipsnis iš Moteris.lt

Buvusi televizijos laidų redaktorė Jurga Gusarovienė (42 m.) į juvelyriką pasuko, kad galėtų daugiau dėmesio skirti savo specialiųjų poreikių turinčiam jaunėliui sūnui. Ir nors Jurga nelinkusi dairytis į praeitį, žvilgtelėjusi atgal porą metų, pripažįsta, kad šis žingsnis pasiteisino.

Normali tarybinė vaikystė

„Dar niekas nekalbino manęs apie vaikystę, – savo gyvenimo istoriją pradeda pasakoti Jurga. – Sakyčiau, buvo tokia tradicinė normali tarybinė: tėvai panirę į darbus, vaikai tvarkosi patys. Dabar, kai pasižiūriu į saviškius, vis pagalvoju, kokie vis dėlto jie nesavarankiški, būdami 10-ies metų, net valgyti ne visada pasišildo. Man ir ketveriais metais vyresnei seseriai tėtis buvo sudaręs grafiką, paskirstęs pareigas kas savaitę – viena tvarkosi, kita valgyti gamina. Nė nemanėme dėl to purkštauti ar savo nuomonės reikšti. Prisimenu, kai buvau penkerių metų, tėvai išeidavo į darbą, o mane palikdavo namie vieną. Kartais pasidarydavo baisu, tada imdavau šluotą ir eidavau šluoti laiptinės, kad pabūčiau tarp žmonių. Tėtis buvo pedagogas. Ėjo labai atsakingas pareigas – jį skirdavo vadovauti problemiškoms mokykloms, tad keliavome iš vietos į vietą. Iš pradžių gyvenome Pasvalio rajone, Joniškėlyje. Kai man sukako šešeri, persikėlėme į Lentvarį. Čia mama dirbo didelės maisto parduotuvės vedėja, tad irgi turėjo labai daug darbo. Tėvai itin norėjo pavyzdinių dukrų, buvo sugalvoję, kad aš turiu mokytis muzikos, nupirko pianiną. Nuo pirmos klasės važinėdavau iš Lentvario į Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą. Viena – iki Žemųjų Panerių tarpmiestiniu autobusu, paskui persėsdavau į miesto. Tėtis užstato žadintuvą, aš parlekiu iš mokyklos, greitai persirengiu, užkandu ir, jam suskambus, bėgu į stotelę. Jei mokytoja pamiršdavo anksčiau išleisti iš pamokos, žadintuvą išgirsdavau žengdama pro duris. Tada išlėkdavau nespėjusi nė užkąsti. Grįždavau jau visiškai naktį, o jei dar nespėji į autobusą... Matai, kaip jis tolsta, žiema, tamsu, šalta, kojos šlapios, o tu sėdi stotyje ir lauki kito. Labai pavydėjau vaikams, kurie grojo smuiku. Jie įsigudrindavo savo smuiką „netyčia“ įkišti tarp troleibuso durų, kad bent kurį laiką galėtų pailsėti nuo grojimo. Aš savo pianino negalėjau įkišti niekur. Taip atvargau 1,5 metų. Mano sesei pasisekė labiau – ji šoko ir dainavo Lentvaryje, be to, labai gerai mokėsi ir nuo vaikystės žinojo, kad bus medikė. O aš buvau toks šeimos nesusipratimas – be aiškios krypties.

Dievinau knygas, ypač detektyvus. Būdama 10-ies metų, radau kažkokį kriminalistikos vadovėlį, regis, dar rusų kalba. Ryte prarijau. Ten viskas buvo taip detaliai ir išsamiai aprašyta, iliustruota nuotraukomis – ir kaip įkalčius rinkti, ir kaip, radus lavoną, atpažinti, prieš kiek laiko ištiko mirtis, – pagal vabzdžius, lervas, kūno suirimo laipsnį. Buvo visai nebaisu, skaičiau kaip romaną. Iki šiol esu dėl detektyvų pamišusi. Kartais 11 valandą vakaro vaikus sumigdžiusi pradedu skaityti ir tik ketvirtą ryto, užvertusi paskutinį puslapį, nueinu miegoti. Nenuostabu, kad baigusi mokyklą norėjau stoti į teisę. Deja, neįstojau.

 

Man buvo trylika, kai persikraustėme į Vilnių. Tėtis dirbo Švietimo skyriuje, mama – bankrutuojančių įmonių administratore. Šis darbas buvo kupinas streso, bet ji – labai stipri moteris, iššūkių nebijojo. Apie močiutę galiu pasakyti tą patį. Tokia, manau, visa mūsų giminės moterų linija. Neatsimenu mamos be aukštakulnių, kostiumėlio, padažytų lūpų. Buvo tikra tų laikų Jacqueline Kennedy. Ir dabar iš ryto jau su makiažu, susišukavusi, tvarkinga. Iki šiol man papriekaištauja, kad skiriu per mažai dėmesio savo išvaizdai.

Kai man suėjo 18 metų, tėvai nutarė, kad dabar jau gali pagyventi dėl savęs ir... išsiskyrė. Tai jiems abiem išėjo į naudą. Dabar abu pasistatė po namą, tėtis sukūrė kitą šeimą. Jie – labai skirtingi žmonės. Tėtis – toks ramus, pedagogas. Mama – karjeristė, jai nuolat reikia iššūkių. Kartais, kai žvelgiu į savo praeitį, pagalvoju, kad lyg ir pakartojau jų gyvenimo istoriją.“

Meilė, karjera, skyrybos

„Neįstojusi į teisę, įsidarbinau administratore radijo stotyje M1. Tai buvo labai prestižinė vieta, vaikai iš rajonų važiuodavo į ekskursijas pažiūrėti, kaip atrodo mūsų studija. Tada čia dirbo tikros to laiko žvaigždės, auksinė karta: Giedrius Masalskis, Martynas Starkus, Tomas Ališauskas, vadovavo Hubertas Grušnys, programų direktorius buvo Donatas Bučelis. Sužinojusi, kad ieško administratorės, paskambinau, pradėjau kažką pliurpti, kojos drebėjo, gal ir balsas, bet mane priėmė. Dirbome dviese su Renata Mikailionyte. Ir dabar esame kaimynės, susitinkame, pasikalbame šunis vedžiodamos. Mano pagrindinis darbas buvo registruoti įvairiose viktorinose ar diskusijose dalyvaujančius žmones. Kartą žinių redaktorė Eglė Bučelytė paprašė parengti žinias. Nebuvo labai sudėtinga – atrenki naujienų agentūrų BNS ar ELTA pranešimus, juos sutrumpini, paredaguoji, atspausdini ir atiduodi pranešėjui. Taip pamažu tapau žinių redaktore, pasijutau žurnaliste ir nutariau studijuoti žurnalistiką. Konkursai į šią specialybę buvo dideli – maždaug 15 žmonių į vieną vietą. Įstojau tik iš trečio karto. Manau, padėjo darbas M1 – po žinių visada nuskambėdavo pranešimas: „Parengė Jurga Gusarovienė.“ Taip mano pavardė tapo žinoma. Prisimenu, kaip priėmimo komisijoje sėdėjęs Skirmantas Valiulis pajuokavo: „M1 klausosi kiekvienas?“ Į televiziją patekau atlikdama praktiką. Nė pati nepajutau, kaip, būdama vos 26-erių, tapau „Nomedos“ laidos vyriausiąja redaktore.

Viskas tuo metu vyko žaibiškai. Susituokiau vos 19-os metų. Kodėl taip skubėjau? Nežinau. Ko gero, tai buvo meilė. Po trejų metų, studijuodama pirmame kurse, pradėjau lauktis. Tautvydą pagimdžiau balandžio pabaigoje, per pačią egzaminų sesiją, bet akademinių atostogų neėmiau. Tuo metu Žurnalistikos fakultete dirbo tokia stebuklinga sekretorė Reginutė. Ji mane įkalbinėjo: „Tik neimk akademinių, nes negrįši. Jei reikės, vaiką atnešk man. Kol būsi egzamine, prižiūrėsiu.“ Būdavo visaip – kūdikį maitinti reikia, jau pienas sunkiasi, o dėstytojas iš egzamino neišleidžia. Užtat dabar esu žiauri mama, sūnums sakau: „Tik neaiškinkit man, kad sunku ar neįmanoma. Jei labai nori, viskas įmanoma.“ Radau nuostabią auklę ponią Stefaniją. Ir dabar su ja bendraujame. Ji mano Tautvydą iki pat mokyklos kaip savo vaiką augino. Kai skyriausi su vyru, man net savo butą užleido, kad turėčiau kur gyventi, o pati išėjo pas dukrą.

Kad mums su vyru ne pakeliui, supratau jau po šešerių metų bendro gyvenimo, nors kartu pragyvenome dešimt. Jis nėra blogas žmogus, tiesiog esame labai skirtingi. Gyvenome jo tėvų pirktame erdviame, prabangiame bute Vilniaus centre, buvome viskuo aprūpinti. Tokia situacija idealiai tiktų daugeliui moterų, bet ne man. Dariau karjerą, uždirbau nemažai ir norėjau šalia žmogaus, kuris būtų toks pat ambicingas kaip aš, suprastų ir palaikytų mano siekius. Tiesą sakant, nedaug pažįstu laimingų šeimų, kurių moteris darytų karjerą, o vyras su tuo susitaikytų. Noriu, kad vyras būtų už mane stipresnis, tikra šeimos galva. Toks yra Markas. Pirmoje santuokoje jaučiausi taip, tarsi viską tempčiau viena. Vyras, kai pasakiau, kad noriu skirtis, labai nustebo. Daugelis manęs nesuprato. Atrodė, nesipykstam, pinigų užtenka, vaikas auga, ko dar trūksta? Skyrybos buvo labai sunkios. Išėjau į niekur, pasiėmiau tik automobilį, už kurį pati baigiau išsimokėti. Esu toks žmogus – priėmusi sprendimą, uždarau duris ir į praeitį nesidairau.“

Visą straipsnį skaitykite čia: 

https://www.moteris.lt/lt/veidai/g-33590-j-gusaroviene-dziaugiuosi-kad-nepabijojau-kardinaliai-pakeisti-savo-gyvenimo